Bijo? Vadinasi gerbia!

Čia toks rusiškas posakis iš jaunystės laikų, kai ir valdžia žmonių pagarbą siekė įgyti per baimę.

Pasirodo, 2010 m. baimės jausmas suspaudžia vidurius valstybinio švietimo darbuotojams išgirdus žodžius „nevalstybinis ugdymas“ ar „privati mokykla“.

Kaip gi kitaip suprasti paskutinės „Švietimo problemos analizės“ (tai ŠMM leidinių serija) pavadinimą – „Ar reikia bijoti nevalstybinio ugdymo?“ Dar liūdniau pasidaro šią „analizę“ perskaičius – jokių išvadų nėra, o kontekste jaučiamas  maždaug toks palengvėjimas: „nesugeba privačios mokyklos pasiekti geresnių rezultatų nei valstybinės“.

Gal aš neteisus ir komentuoju emocionaliai. Tačiau, mano požiūriu, tokios Analizės pavadinimui panaudojus perfrazuotą tezę iš aptariamo dokumento apibendrinimo: „Koks vaidmuo privačioms mokykloms galėtų / turėtų būti skirtas LT švietimo sistemoje?“ arba „Kokią naudą LT švietimo sistemai gali duoti nevalstybinės ugdymo įstaigos?“ – tas pats dokumentas sukeltų visiškai kitokias mintis. Pozityvias mintis.

Nesiplėsdamas ir nesikartodamas, noriu atkreipti dėmesį į šioje Analizėje aiškiai pastebimus įvairiose šalyse pasikartojančius privačių mokyklų veiklos bruožus:

  • Privačių mokyklų egzistavimas sukuria konkurencijos jausmą (kartais gal viso labo tik iliuziją) valstybinėms mokykloms. O kad bet kokia  konkurencija stumia pasaulį į priekį, minima ir šioje Analizėje;
  • Privačios mokyklos sugeba darbą atlikti efektyviau, t.y. mažesniais kaštais;
  • Ir tai jos daro būdamos mažos – 200-300 mokinių.  (kai LT dar buvo statomos mokyklos, jos dažnai turėjo talpinti 1000 mokinių).

Gal būt iš čia ir tikrąsias autorių mintis išduodantis pavadinimas. Tačiau pamirškime tai ir žvelkime pozityviai – kokią naudą tai gali duoti visuomenei ir kaip tuo veiksmingai pasinaudoti? Analizė sako, kad:

  • Pragmatiški olandai kaip visuomet siekia vengti valstybės dalyvavimo, jei privatus sektorius užtikrina reikiamos apimties ir kokybės bei tinkamai kainuojančias paslaugas;
  • Racionalūs britai mano, kad galintys susimokėti yra pajėgūs patys savimi pasirūpinti (tačiau tie galintys susimokėti nepamiršta gabių, nors ir negalinčių susimokėti);
  • Kūrybingi amerikiečiai, regis, leidžia pinigus žaidimams smėlio dėžėse – tačiau ar tai nėra dalis to paties burtažodžio R&D (tyrimai ir vystymas), kuris vis dar leidžia jiems būti nepavejamiems daugelyje sričių? (Beje, „charter school“ mokyklų „privilegija“ viso labo yra įsipareigojimas siekti tam tikro rezultato.);
  • O švedai, kaip visada, nori visko po truputį, bet jiems puikiai sekasi.

Svarbiausia – jie žino, ko nori, ir to siekia. Net jei ir suklysta. O ko siekiame mes? Ir ar pakankamai darome, kad tai įgyvendintume?

Siekti galima įvairovės – juk didelė įvairovė gimdo kūrybiškumą ir vystymąsi (anot Richard Florida, Jane Jacobs ir kt.). Tačiau įvairovei priimti reikia drąsos (be kurios nebūna tolerancijos).

Galima siekti švietimo prieinamumo – juk valstybė neranda pinigų naujoms mokykloms statyti.

Labai norisi siekti veiksmingumo – t.y. geresnių rezultatų už tuos pačius kaštus: testų, egzaminų, studijų, tyrimų, verslo, sporto, asmenybės vystymosi, visuomenės aktyvumo, …

Privalu siekti lygiateisiškumo: verstis, veikti, teikti paslaugas, gauti kokybiškas paslaugas, būti gerbiamam, …, džiaugtis savo veiklos rezultatais.

Ir, be abejo, būtina taupyti valstybės=mūsų visų pinigus – spėkite, koks valstybinių mokyklų užimtumas Lietuvoje? O Vilniuje? O kitataučių lietuvių mokyklų? Primenu, dauguma pastatų skirti maždaug 1000 mokinių.

Taigi, pasirinkimas platus. Bet pasirinkus reikės galvoti ir veikti. O baimė galvoti neleidžia… Daug paprasčiau visiems ryžtingai pažadėti: pastatų, patalpų, krepšelių, pridėtinės vertės, vertybių, motyvuotų mokytojų, …  – E2E4, o toliau kaip Dievas duos.

Parašykite komentarą