Kategorijos archyvas: Viešasis valdymas

Bijo? Vadinasi gerbia!

Čia toks rusiškas posakis iš jaunystės laikų, kai ir valdžia žmonių pagarbą siekė įgyti per baimę.

Pasirodo, 2010 m. baimės jausmas suspaudžia vidurius valstybinio švietimo darbuotojams išgirdus žodžius „nevalstybinis ugdymas“ ar „privati mokykla“.

Kaip gi kitaip suprasti paskutinės „Švietimo problemos analizės“ (tai ŠMM leidinių serija) pavadinimą – „Ar reikia bijoti nevalstybinio ugdymo?“ Dar liūdniau pasidaro šią „analizę“ perskaičius – jokių išvadų nėra, o kontekste jaučiamas  maždaug toks palengvėjimas: „nesugeba privačios mokyklos pasiekti geresnių rezultatų nei valstybinės“.

Skaityti toliau

Karas

Karas. Galva už galvą. Frontas plečiasi.

Ne Jeruzalėje. Ne Maskvoje. Lietuvoje. Karas nepaskelbtas, partizaninis. Todėl sunku nustatyti kas su kuo ir dėl ko kariauja. Panašu į tai, kad partinė (angl. partisan) oligarchija susikovė su atsisakančia paklusti teisėtai valdžiai teisėsauga.

Tikslesnės informacijos nėra, liudininkai dievagojasi nieko nematę. Tenka spėlioti iš neatsargiai išprūdusių smulkmenų.

Suprasti kas pradėjo karą – užduotis panaši į vištos ir kiaušinio dilemą.

Akivaizdu, kad įtampa augo jau ilgokai. Žinomos reputacijos žunalistė jau senokai paskelbė apie BBL klaną. Gal tai buvo eilinis kokteilis „tyrimas“, suplaktas iš 1 dalies faktų, 3 dalių gandų ir 2 dalių interesų, kurio sukeltas svaigulys greit praeina. Bet prokuroras žuvo palaptingomis aplinkybėmis – Prezidentė iš pradžių lyg ir pareiškė paramą, tačiau apsigalvojo, o jo pavaduotojas paskelbė netikėtą atsišaukimą.

Tada jau įvykiai žymiai paspartėjo. Nukautas sveikatos viceministras, Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas apkaltintas kontrabanda, iškart pasikėsinta į žemės ūkio ministrą, atsakomasis šūvis į FNTT generolą, atsakas – nukautas Lietuvos pašto (simboliška – revoliucijos sėkmei reikia užimti paštą ir telegrafą) vadas, tą pačią dieną nenustatytų teroristų pasikėsinimas į Kalvarijos teisėsaugą.

Dėl ko kariaujama? Kaip visada abi pusės skelbiasi kovojančios su blogiečiais už šviesią tautos ateitį. Ir kaip visada, nepasako visos tiesos (snagu buvo klausytis Valentinavičiaus postringavimų, sunku jam bus atsiversti į politinius apžvalgininkus, nors anoks čia sunkumas).

Akivaizdu, kad teisėsaugininkai nepadaro kažko, ko reikia partiečiams, todėl juos reikia pamokyti. Tačiau tie turi sukaupę pakankamai informacijos apie partiečius ir nelinkę nusileisti. O partiečiai turi informacijos apie teisėsaugininkus. Dabar bandoma išsiaiškinti kas turi svaresnius argumentus.

Šūvis į ministrą nepasiteisino, nė plaukas nenukrito (atrodo, opozicijai toks šansas – korumpuotas ministras, bet geriau nesivelti – nežinia kokią informaciją gali ištraukti apie pačius). Paštininkas patogesnis taikinys – per smulkus, kad dėl jo smarkiai kovotų, bet visi mato – valdžia į postus kiša nusikaltėlius, todėl ir smaugia teisėsaugą.

Dabar visi nemiega – ką turi generolas. Vidaus reikalų ministras parodęs iniciatyvą atsitraukė, liberalams neramu. Ar išdrįs generolas išsitraukti didelę bombą (jam prireikė trijų dienų susiskaičiuoti savo arsenalą ir priimti sprendimą – pasiduoti, gintis ar pulti).  

Tai kas gi kaltas?

Tikriausiai – krizė. Ankstesni pinigų šaltinėliai išdžiūvo, tenka ieškoti naujų.

Brangi ta Elektra

Brangi ta Elektra ant Lietuvos. Taip, rašau teisingai – Elektra, o ne elektra.

Kas  nežino ar nematė – Elektra yra nelabai didelė, tačiau visai graži statulėlė ant gražaus pastato gražioje Vilniaus vietoje prie Neries ir pilių. Tikriausiai ilgai ir sunkiai reikėtų ieškoti brangiau apgyvendintos statulos - už tą kuklią vietelę statulai ant pastato stogo „Lietuvos energija“ moka pastato savininkui tik po 7000 Lt per mėn. Taigi, reklama neteisi, “įvaizdis yra viskas“.

Skaityti toliau

Apie (ne)skatinimą

Pastaruoju metu viso bėdos suvedamos į tai, kad valdžia per mažai ką nors skatina. Vakar per LTV vienas didelis žurnalistas ramiu veidu aiškino, kad net ir kontrabanda suklestėjo dėl per mažo skatinimo (tame tarpe per mažo skatinimo rūkyti, nes akcizai per dideli :) ). Tačiau čia ne apie tai.

Taip jau atsitiko, kad turėjau progą surašyti viską, ką manau apie nevalstybinių mokyklą veiklos sąlygas ir galimybes jas pagerinti. Manantiems, kad valdžia turi daugiau skatinti, gal bus įdomu paskaityti vietas, kur aprašyta, kaip šiuo metu veikia nevalstybinės mokyklos.

Kadangi prirašiau begėdiškai daug, prikabinu kaip bylą.

Apie skurdą

Paskaičiau commonsence.lt apie skurdo diagnozę ir prisiminiau, berods, 2006 m. pabaigoje įvykusią diskusiją tarp “didelių personalo vadovų“ (kabutės todėl, kad tiksliai neatsimenu diskusijos formato).

Tais beprotiškos gerovės laikais, kai darbuotojų jau pradėjo trūkti ir jie naujoje darbo vietoje užtrukdavo vis trumpiau,  pagrindinė šio rato žmonių tema, nuolatos eskaluojama seminaruose, konferencijose ir verslo spaudoje, buvo: „kaip nemokėti daugiau?!“. Taigi visi būrė apie paketus, draudimą, sporto klubus, aukles, … – o potekstė buvo viena: „kaip tai liaudžiai nemokėti daugiau nei minimumas?“

Taigi, tokioje diskusijoje (tuo metu eteryje buvo prekybos tinklų darbuotojų klausimas) neištvėręs paklausiau: „Gal geriau tiesiog susitarkit ir sumokėkit šiek tiek daugiau, ir, jei „negalit“ to padaryti didesnio efektyvumo sąskaita, pakelkit savo kainas. Kadangi algas teks pakelti visiems to sektoriaus veikėjams, kainas taip pat pakels ir kiti, kurie yra neefektyvūs. Todėl tikėtina, kad konkurencine prasme bus trumpalaikis balansas. Tačiau žmonės gaus daugiau pinigų ir daugiau galimybių, vadinasi daugiau vartojimo, o gal ir lojalumo…“. Tuo metu pritariančių neišgirdau.

Vėliau visi kėlė algas, nes pritrūko darbuotojų. Dabar jas mažina, nes darbutojų vėl yra. Ir mažina bet kokiu pretekstu, pvz. pramonės gamybos kaštai didėja 1% dėl elektros pabrangimo, ir tai kažkodėl besąlygiškai reikš atlyginimų mažėjimą 2% ir/arba kainų augimą (ar kas nors atsimena elastingumo sąvoką?! ar kas nors dar moka elementarios aritmetikos?).

Skurdo problema, mano nuomone, yra sisteminė ir gerokai platesnės nei mažos daugumos mūsų sugyventinių (=su+jais+gyvename šioje teritorijoje šiame laike) pajamos:

  • didžioji tautos dalis klaikiai nenori dirbti: nesvarbu kokia alga – į darbą einama pasiimti visada per mažos algos, o ne „kuo geriau atlikti tai, ko iš manęs tikimasi“; liūdniausia, kad tai visiškai teisinga ir „baltoms apykaklėms“, kurios lemia daugelio organizacijų (tiek verslo, tiek švietimo, gydymo, viešųjų paslaugų) protinę veiklą ir veiklos kokybę;
  • daugumos sektorių ir įmonių klaikiai žemas darbo našumas = žemas veiklos efektyvumas;
  • daug raštingų ir protingų verslo valdytojų dėl visų neigiamų aplinkos pasikeitimų kaltina valdžią, užuot užsiėmę verslo valdymu (verslo ateities numatymu ir kūrimu, o ne ‘copy/paste’, atviru ar subtilesniu išdūrinėjimu arba galios kaupimu bei eksploatavimu);
  • nepaisant sunkmečiu padidėjusio socialinio jautrumo (pvz. surenkamo maisto vargstantiems), absoliučiai daugumai čiabuvių (=čia+būti) gyvenimo kokybė asocijuojasi tik su asmenine kišene, vartojimu ar statuso demonstravimu, bet jokiu būdu ne su mus supančių žmonių (samdomų darbuotojų, mus aptarnaujančių žmonių, kaimynų, miestiečių, tautiečių, …) geresne savijauta ir orumu, jau nekalbant apie jų didesnį vartojimą;
  • ir to rezultatas – didžiosios tautos dalies pajamos yra klaikiai per mažos oriam gyvenimui (yra blogesnių to pasekmių nei tik mažas vartojimas); dar blogiau - nėra jokių ilgalaikių prielaidų pajamoms didėti (tik krizė čia nieku dėta, kaip ir bumas  nesąlygojo esminio pajamų didėjimo).

Nesu socialistas ir nesiūlau visiems padalinti „pagal poreikius“. Tačiau manau, kad: a) nepanaikinus šio ‘jautrumo skurdo’ ; b) nepradėjus kiekvienam kurti savo ateitį, o ne jos laukti; c) kiekvienam neįsisąmoninus, kad pareiga yra veiksmas, o alga – atoveiksmis,- spiralė suksis toliau ir neužilgo čia liks 2 mln. pensininkų ir vaikų, 200 tūkst. aukštos klasės vadybininkų (kodėl jie niekur nevažiuoja?) ir dar pora šimtų tūkstančių beviltiškųjų. Tiesa, pamiršau žemdirbius – nežinau kiek jų yra, bet kol nežlugs ES CAP ir Lietuvos biudžetas, jie tikrai bus čia.

Pabaigai prisiminiau labai seną anektotą apie uzbekus: tautos vadas kreipiasi į parlamentą: „Auksinės galvos išvažiuoja į Izraelį. Auksinės rankos išvažiuoja į Rusiją. Tai ką darysim, ponai auksadančiai?!“

Taigi, ką darysim? Tik nerodykit į Gedimino prospektą!