Kategorijos archyvas: Verslas

Keistos paslaugos

Iki šiol galvojau, kad paslauga yra vienokia ar kitokia dažniausiai nemateriali nauda, kurią gauna užsakovas iš paslaugos teikėjo. O apmokėjimas už paslaugas būna įvairus, pvz.: pastovus užmokestis (pvz. už galimybę bet kada pasinaudoti paslauga), su paslaugų kiekiu susietas užmokestis, sėkmės užmokestis.

Deja, klysti yra žmogiška – VKEKK pimininkės D.Korsakaitė sako neraštingiems: „skaitiklis yra viena paslauga, vanduo – antra, o nuotekos – trečia“. Taigi, laikas keisti CK – skaitiklis yra paslauga! Kaip dainavo bardas: „Žiraf bolšoj, jemu vidnej …“

Tik kodėl elektrikai tokie kvaili ir iki šiol to nesuprato? Ir kas bus, kai supras?

Brangi ta Elektra

Brangi ta Elektra ant Lietuvos. Taip, rašau teisingai – Elektra, o ne elektra.

Kas  nežino ar nematė – Elektra yra nelabai didelė, tačiau visai graži statulėlė ant gražaus pastato gražioje Vilniaus vietoje prie Neries ir pilių. Tikriausiai ilgai ir sunkiai reikėtų ieškoti brangiau apgyvendintos statulos - už tą kuklią vietelę statulai ant pastato stogo „Lietuvos energija“ moka pastato savininkui tik po 7000 Lt per mėn. Taigi, reklama neteisi, “įvaizdis yra viskas“.

Skaityti toliau

Apie (ne)skatinimą

Pastaruoju metu viso bėdos suvedamos į tai, kad valdžia per mažai ką nors skatina. Vakar per LTV vienas didelis žurnalistas ramiu veidu aiškino, kad net ir kontrabanda suklestėjo dėl per mažo skatinimo (tame tarpe per mažo skatinimo rūkyti, nes akcizai per dideli :) ). Tačiau čia ne apie tai.

Taip jau atsitiko, kad turėjau progą surašyti viską, ką manau apie nevalstybinių mokyklą veiklos sąlygas ir galimybes jas pagerinti. Manantiems, kad valdžia turi daugiau skatinti, gal bus įdomu paskaityti vietas, kur aprašyta, kaip šiuo metu veikia nevalstybinės mokyklos.

Kadangi prirašiau begėdiškai daug, prikabinu kaip bylą.

Kaina ir vertė (spauda)

Seniai į neviltį varo absurdiškas lietuviškų leidinių neprofesionalumas, aplaidumas arba tiesiog bukumas – neišimtis nei „verslo dienraštis“, nei „giliau žvelgiantis“ savaitraštis.

Tačiau pavartęs paskutinį „Veido“ numerį (2010/8) visai apstulbau (cituoju):

  • „2009-aisiais Rusijos piliečių padaugėjo net 25 mln….“ (žr. 12 psl.)
  • „Mirštamumas nuo kiaulių gripo. Kiek užsikrėtusių H1N1 virusu neišgyveno (proc.): Šiaurės Korėjoje 94%, Latvijoje 54%, Lietuvoje 27%, JAV 9%…) (žr. 38 psl).

Skaityti toliau

Apie skurdą

Paskaičiau commonsence.lt apie skurdo diagnozę ir prisiminiau, berods, 2006 m. pabaigoje įvykusią diskusiją tarp “didelių personalo vadovų“ (kabutės todėl, kad tiksliai neatsimenu diskusijos formato).

Tais beprotiškos gerovės laikais, kai darbuotojų jau pradėjo trūkti ir jie naujoje darbo vietoje užtrukdavo vis trumpiau,  pagrindinė šio rato žmonių tema, nuolatos eskaluojama seminaruose, konferencijose ir verslo spaudoje, buvo: „kaip nemokėti daugiau?!“. Taigi visi būrė apie paketus, draudimą, sporto klubus, aukles, … – o potekstė buvo viena: „kaip tai liaudžiai nemokėti daugiau nei minimumas?“

Taigi, tokioje diskusijoje (tuo metu eteryje buvo prekybos tinklų darbuotojų klausimas) neištvėręs paklausiau: „Gal geriau tiesiog susitarkit ir sumokėkit šiek tiek daugiau, ir, jei „negalit“ to padaryti didesnio efektyvumo sąskaita, pakelkit savo kainas. Kadangi algas teks pakelti visiems to sektoriaus veikėjams, kainas taip pat pakels ir kiti, kurie yra neefektyvūs. Todėl tikėtina, kad konkurencine prasme bus trumpalaikis balansas. Tačiau žmonės gaus daugiau pinigų ir daugiau galimybių, vadinasi daugiau vartojimo, o gal ir lojalumo…“. Tuo metu pritariančių neišgirdau.

Vėliau visi kėlė algas, nes pritrūko darbuotojų. Dabar jas mažina, nes darbutojų vėl yra. Ir mažina bet kokiu pretekstu, pvz. pramonės gamybos kaštai didėja 1% dėl elektros pabrangimo, ir tai kažkodėl besąlygiškai reikš atlyginimų mažėjimą 2% ir/arba kainų augimą (ar kas nors atsimena elastingumo sąvoką?! ar kas nors dar moka elementarios aritmetikos?).

Skurdo problema, mano nuomone, yra sisteminė ir gerokai platesnės nei mažos daugumos mūsų sugyventinių (=su+jais+gyvename šioje teritorijoje šiame laike) pajamos:

  • didžioji tautos dalis klaikiai nenori dirbti: nesvarbu kokia alga – į darbą einama pasiimti visada per mažos algos, o ne „kuo geriau atlikti tai, ko iš manęs tikimasi“; liūdniausia, kad tai visiškai teisinga ir „baltoms apykaklėms“, kurios lemia daugelio organizacijų (tiek verslo, tiek švietimo, gydymo, viešųjų paslaugų) protinę veiklą ir veiklos kokybę;
  • daugumos sektorių ir įmonių klaikiai žemas darbo našumas = žemas veiklos efektyvumas;
  • daug raštingų ir protingų verslo valdytojų dėl visų neigiamų aplinkos pasikeitimų kaltina valdžią, užuot užsiėmę verslo valdymu (verslo ateities numatymu ir kūrimu, o ne ‘copy/paste’, atviru ar subtilesniu išdūrinėjimu arba galios kaupimu bei eksploatavimu);
  • nepaisant sunkmečiu padidėjusio socialinio jautrumo (pvz. surenkamo maisto vargstantiems), absoliučiai daugumai čiabuvių (=čia+būti) gyvenimo kokybė asocijuojasi tik su asmenine kišene, vartojimu ar statuso demonstravimu, bet jokiu būdu ne su mus supančių žmonių (samdomų darbuotojų, mus aptarnaujančių žmonių, kaimynų, miestiečių, tautiečių, …) geresne savijauta ir orumu, jau nekalbant apie jų didesnį vartojimą;
  • ir to rezultatas – didžiosios tautos dalies pajamos yra klaikiai per mažos oriam gyvenimui (yra blogesnių to pasekmių nei tik mažas vartojimas); dar blogiau - nėra jokių ilgalaikių prielaidų pajamoms didėti (tik krizė čia nieku dėta, kaip ir bumas  nesąlygojo esminio pajamų didėjimo).

Nesu socialistas ir nesiūlau visiems padalinti „pagal poreikius“. Tačiau manau, kad: a) nepanaikinus šio ‘jautrumo skurdo’ ; b) nepradėjus kiekvienam kurti savo ateitį, o ne jos laukti; c) kiekvienam neįsisąmoninus, kad pareiga yra veiksmas, o alga – atoveiksmis,- spiralė suksis toliau ir neužilgo čia liks 2 mln. pensininkų ir vaikų, 200 tūkst. aukštos klasės vadybininkų (kodėl jie niekur nevažiuoja?) ir dar pora šimtų tūkstančių beviltiškųjų. Tiesa, pamiršau žemdirbius – nežinau kiek jų yra, bet kol nežlugs ES CAP ir Lietuvos biudžetas, jie tikrai bus čia.

Pabaigai prisiminiau labai seną anektotą apie uzbekus: tautos vadas kreipiasi į parlamentą: „Auksinės galvos išvažiuoja į Izraelį. Auksinės rankos išvažiuoja į Rusiją. Tai ką darysim, ponai auksadančiai?!“

Taigi, ką darysim? Tik nerodykit į Gedimino prospektą!