Iš esmės

Paskaičiau commonsence.lt apie skurdo diagnozę ir prisiminiau, berods, 2006 m. pabaigoje įvykusią diskusiją tarp ”didelių personalo vadovų” (kabutės todėl, kad tiksliai neatsimenu diskusijos formato).

Tais beprotiškos gerovės laikais, kai darbuotojų jau pradėjo trūkti ir jie naujoje darbo vietoje užtrukdavo vis trumpiau,  pagrindinė šio rato žmonių tema, nuolatos eskaluojama seminaruose, konferencijose ir verslo spaudoje, buvo: “kaip nemokėti daugiau?!”. Taigi visi būrė apie paketus, draudimą, sporto klubus, aukles, … - o potekstė buvo viena: “kaip tai liaudžiai nemokėti daugiau nei minimumas?”

Taigi, tokioje diskusijoje (tuo metu eteryje buvo prekybos tinklų darbuotojų klausimas) neištvėręs paklausiau: “Gal geriau tiesiog susitarkit ir sumokėkit šiek tiek daugiau, ir, jei “negalit” to padaryti didesnio efektyvumo sąskaita, pakelkit savo kainas. Kadangi algas teks pakelti visiems to sektoriaus veikėjams, kainas taip pat pakels ir kiti, kurie yra neefektyvūs. Todėl tikėtina, kad konkurencine prasme bus trumpalaikis balansas. Tačiau žmonės gaus daugiau pinigų ir daugiau galimybių, vadinasi daugiau vartojimo, o gal ir lojalumo…”. Tuo metu pritariančių neišgirdau.

Vėliau visi kėlė algas, nes pritrūko darbuotojų. Dabar jas mažina, nes darbutojų vėl yra. Ir mažina bet kokiu pretekstu, pvz. pramonės gamybos kaštai didėja 1% dėl elektros pabrangimo, ir tai kažkodėl besąlygiškai reikš atlyginimų mažėjimą 2% ir/arba kainų augimą (ar kas nors atsimena elastingumo sąvoką?! ar kas nors dar moka elementarios aritmetikos?).

Skurdo problema, mano nuomone, yra sisteminė ir gerokai platesnės nei mažos daugumos mūsų sugyventinių (=su+jais+gyvename šioje teritorijoje šiame laike) pajamos:

• didžioji tautos dalis klaikiai nenori dirbti: nesvarbu kokia alga - į darbą einama pasiimti visada per mažos algos, o ne “kuo geriau atlikti tai, ko iš manęs tikimasi”; liūdniausia, kad tai visiškai teisinga ir “baltoms apykaklėms”, kurios lemia daugelio organizacijų (tiek verslo, tiek švietimo, gydymo, viešųjų paslaugų) protinę veiklą ir veiklos kokybę;
• daugumos sektorių ir įmonių klaikiai žemas darbo našumas = žemas veiklos efektyvumas;
• daug raštingų ir protingų verslo valdytojų dėl visų neigiamų aplinkos pasikeitimų kaltina valdžią, užuot užsiėmę verslo valdymu (verslo ateities numatymu ir kūrimu, o ne ‘copy/paste’, atviru ar subtilesniu išdūrinėjimu arba galios kaupimu bei eksploatavimu);
• nepaisant sunkmečiu padidėjusio socialinio jautrumo (pvz. surenkamo maisto vargstantiems), absoliučiai daugumai čiabuvių (=čia+būti) gyvenimo kokybė asocijuojasi tik su asmenine kišene, vartojimu ar statuso demonstravimu, bet jokiu būdu ne su mus supančių žmonių (samdomų darbuotojų, mus aptarnaujančių žmonių, kaimynų, miestiečių, tautiečių, …) geresne savijauta ir orumu, jau nekalbant apie jų didesnį vartojimą;
• ir to rezultatas - didžiosios tautos dalies pajamos yra klaikiai per mažos oriam gyvenimui (yra blogesnių to pasekmių nei tik mažas vartojimas); dar blogiau - nėra jokių ilgalaikių prielaidų pajamoms didėti (tik krizė čia nieku dėta, kaip ir bumas  nesąlygojo esminio pajamų didėjimo).

Nesu socialistas ir nesiūlau visiems padalinti “pagal poreikius”. Tačiau manau, kad: a) nepanaikinus šio ‘jautrumo skurdo’ ; b) nepradėjus kiekvienam kurti savo ateitį, o ne jos laukti; c) kiekvienam neįsisąmoninus, kad pareiga yra veiksmas, o alga - atoveiksmis,- spiralė suksis toliau ir neužilgo čia liks 2 mln. pensininkų ir vaikų, 200 tūkst. aukštos klasės vadybininkų (kodėl jie niekur nevažiuoja?) ir dar pora šimtų tūkstančių beviltiškųjų. Tiesa, pamiršau žemdirbius - nežinau kiek jų yra, bet kol nežlugs ES CAP ir Lietuvos biudžetas, jie tikrai bus čia.

Pabaigai prisiminiau labai seną anektotą apie uzbekus: tautos vadas kreipiasi į parlamentą: “Auksinės galvos išvažiuoja į Izraelį. Auksinės rankos išvažiuoja į Rusiją. Tai ką darysim, ponai auksadančiai?!”

Taigi, ką darysim? Tik nerodykit į Gedimino prospektą!